Susirinko tikrai daug žmonių – nenuostabu, visgi pirmoji įžiebta eglė Lietuvoje, gražus šou, buvo kur paganyti akis. Bet paskui ta minia pradėjo skirstytis ir prasidėjo pragaras...
Net žodžiais sunku apsakyti, kas ten dėjosi. Įsivaizduokite, eina milžiniškas būrys žmonių ir jokio žmogiškumo: stumdosi, braunasi, kur tik įmanoma, galėtų, tai ir per galvą perliptų.
„Elgiasi kaip gyvuliai“
Suaugę kaip suaugę, bet vaikai iš visų pusių buvo spaudžiami, verkė, klykė. Vyras net užsikėlė dukrą ant kupros, kad jos tiesiogine to žodžio prasme nesutraiškytų ir nesutryptų, nors mūsų vaikas jau nebe toks ir mažas.
Tiesiog baisu, kaip neturime žmogiškumo, esu pakraupusi. Lyg jei neskubėtų, nesistumdytų ir nesibrautų per jėgą, tai iš aikštės nebūtų išėję... Net žmonėmis jų liežuvis nesiverčia vadinti, visiški kiaulės, kurie taip elgiasi.
Atrodytų, graži šventė, susirenka šeimos su vaikais, vyresnio amžiaus žmonės, bet visas grožis pasimiršta po tokių patirčių. Bjauru, kad esame tokie nesupratingi, nesugebame pažiūrėti, kas darosi po kojomis ir svarbiausi esame tik patys sau, negalvojame apie kitus.
Kaip suprantu, tai jau vyksta metai iš metų, bet niekaip nepasimokome... Tragedija, kas darosi su žmonėmis. Elgiasi kaip gyvuliai, nors ir tie, tikriausiai, neliptų kitiems per galvas.
Dar buvome suplanavę vykti į kitų eglučių įžiebimus, bet po šitos patirties supratome, kad geriau liksime namuose ir žiūrėsime per televizorių arba eglučių pažiūrėti nuvyksime vėliau, jau po įžiebimų, nes kai neša tokia minia, namo atrodo gali ir nebegrįžti.
Tikriausiai galim kalbėti ir kalbėti apie tai, kad trūksta supratingumo, žmogiškumo, bet, kaip matome, niekas nesikeičia. Bet vis tiek tikiuosi, kad mano žodžiai pasieks bent vieną žmogų ir privers susimąstyti, kad reikia pagalvoti ir apie savo veiksmus, ir apie esančius šalia asmenis, ne tik apie tai, kaip greičiau nulėkti iki savo automobilio.
Autorė: skaitytoja Neringa
